Dangut, Dangut

13:57

Nidoje per gyvenimą esu buvusi kokius keturis kartus. Vieną – su klase, nes ekskursija. Antrą – su draugais, nes geras vakarėlis. Trečią su tais pačiais ir kitais draugais, nes 30-as gimtadienis (o, simbolizme). Ir ketvirtą – su savimi. Nes ir baisu, ir romantika.

Pusę lapkričio ir visą gruodį galvoje kūriau savo tobulos askezės planą. Kaip bus puiku. Kaip ramu. Kaip važiuodama skaitysiu naują knygą ir klausysiu protingų podcast‘ų. Kaip vaikščiosiu po miškus, kopsiu į kopas ir leisiu jūrai išplauti man smegenis. Kaip sėdėsiu savo gražiam bute vidury pušyno, medituosiu, atsakinėsiu sau į klausimus iš serijos „Ask these questions to get your life together“ ir gyvenimas net nenorėdamas pats susidėlios. Ir čia dar ne viskas. Prieš išvažiuojant, būsiu tobulai susitvarkiusi namus, spintas, kompiuterio desktop‘ą ir ištrynusi visus nereikalingus el. laiškus iš pašto dėžutes. Ir kai grįšiu namo visa nušvitusi ir susidėliojusi gyvenimą (priminsiu – per 3 dienas), ramia širdim lygiai dvyliktą šausiu šampaną ir kitą dieną pradėsiu veikti. Nes juk nauji metai ir dar pirmadienis. Can it get better than that?

Oh, little miss saint naive.

Nes kai sugalvoji tokį planą, kur tik tyla ir ramybė, mikro autobuse bus 2 metrų 27-erių metų biofizikas (iš kur aš tai žinau, paklausit? oh, you‘ll see), kuris garsiai kalba ir garsiai kramto, ir nuo pat pradžių, kaip uraganas, tris kartus pakeičia savo sėdėjimo vietą, dar ir įgarsindamas – aš čia truputį keičiu lokaciją. Aha. Bet aš empatiška ir suprantu. Nes kai mikro autobusas susitinka makro kojas 6 valandų kelionei, rasti patogią padėtį ir svarbu, ir nelengva. Net ir mano, šiame kontekste, metrą penkiasdešimt dar labiau sulanksto priešais sėdinti vidutinio amžiaus moteris, savo šviesią galvą suėmusi kriauklės segtuku. Panašu, kad ir jai maksimalus komfortas mikro autobuse yra svarbus. Love yourself pamoka aukščiausiam lygmeny. Bet aš nuryju savo kavą, įjungiu Nidos rėžimą ir klausausi protingo podcast‘o, kaip ir numatyta plane. Tada užmiegu. Plane tas nenumatyta, bet pateisinama.

Tada ties Klaipėda 2 metrai skambina savo tetai. Aš bent jau taip išskaitau. Ir mano podcast’ai nebesiklauso, nes dabar aš kalbuosi su teta Dangute iš Panevėžio, pasakoju apie vakar vykusį forumą, kur, deja, bet nepavyko nusifotografuoti su prezidente ir normaliai pavalgyti, nors Londono šefo kurti patiekalai buvo tikrai iškilmingi. Deja – maži. Tai po to su draugais dar ėjom valgyti kebabų. Back to the roots, kaip sakant (aut. past.).

Dėl antros dalies, patys suprantat, tramdau juoką, dėl pirmos, matyt, abi su Dangute susimąstom – o tai ką mes nuveikėm gyvenime. Aš tik kebabą ir suvalgiau. Ir tai tik pirmąkart šiais metais. O Dangutė, matyt, kaip ir pridera savo amžininkams, pasiklauso ir sako – aš tai vistiek jau greit mirsiu, vaikeli. Ir čia prasideda coaching’o sesija.

Dangut, Dangut tau gi tiek dar reikia padaryt – savo balių atšokt, o paskui 80-mečio sulaukt, mane aplankyt, mūsų butą ir kleckiuką pamatyt. Mano doktorantūros pabaigtuvėse sudalyvaut. Kur tu čia mirsi dabar. Tik spėk suktis. Paskui dar paaiškėja, kad Dangutė vakar gavo 10 eurų, nes suleido kažkam vaistus į veną. Prasideda edukacija apie marketingą ir Panevėžio facebook‘o grupę, kur jai reikėtų įsidėti skelbimą su antrašte – leidžiu vaistus į veną. Sounds fantastic, Jenny from the block. Tada, įsivaizduok, pasiektum visą Panevėžio žmonių tinklą. Nes, Dangut Dangut, tau gi tiek išlaidų bus su visais šitais gimtadieniais ir kelionėmis mūsų lankyt. Kur tu čia mirsi dabar.

Ir tada man buvo vienodai, kad aš čia noriu tylos ir ramybės. Ir net nelabai mėgstu, kai žmonės garsiai kalba telefonu viešajame transporte. Ir kad pati nelabai skambinu. Ir kad atsiliepiu retai. O gal reikėtų. Visom tiesioginėm ir metaforiškom prasmėm. Ir kad gal užteks dėlioti tobulus planus, nes jie niekada nepasiteisina. Ir nepaisant to – mes visada turime ko laukti, net jei tai ateina visai kitais pavidalais nei įsivaizdavai.

Taip kad skambinkit ir būkit atsiliepti. Ir prisiminkit – kur jau čia negyvensi dabar, kai tiek visko gero dar turi įvykti.

Vsio, paka, 2017. Dedu ragelį.

0 Comment

Say Something

CAPTCHA ImageChange Image