Kitchen signs

23:20

Penktadienis. 200 kilometrų nuo Vilniaus, Ras Vegas. Pavadinimas stiprus, nors per 18 metų gyvenimo čia taip ir neradau jam pagrindimo. I’m just not this party girl. Žodžiu, neturiu, ką veikt. Paskaitau geležinę lapę #kąveikt. Pasižiūriu, kad labai daug nuveikta.

Randu draugę per dešimtmečius jau pripratusią prie mano išpuolių. Kalbamės.

A.: I’m boooored. Tell me stories.

M.: Paskaityk ten kokio nabokovo, bulgakovo ar ką tu ten pradėjai. Jie neblogas istorijas rašė.

A.: Ne. Jau atidaviau. Baigės vyšnių arbata, baigės rusų literatūra. #gyvenimotaisyklė.

M.: O šeima tavęs nepalinksmina?

A.: Jau palinksmino. Mama pasakojo, kaip tėtis keturias valandas darė balandėlius, o ji vakar darė tris tortus. Tėtis tuo metu darė bandelę su šokoladu, t.y. batonas + šokoladas ant viršaus.

Tada draugė man pasakoja apie savo virtuvės eksperimentus. Kažką apie pusiau virtą, pusiau raw sriubą ir humusą, į kurį įdėjo per daug tahini (say what again?). Aš nuoširdžiai pradedu nerimauti dėl savo kulinarinių sugebėjimų. Prisiekiu – vieną savaitę mano pagrindinis patiekalas buvo grikiai ir alyvuogės. Kartu. Matau, kad gebėjimą virtuvėje derinti paprastumą ir egzotiką paveldėjau iš tėčio.

Grįžta balandėlių tema.

M.: O gal tu išmok daryti balandėlius. Tėtis pakonsultuos. Bus sekmadienio brunch’ui.

A.: Balandėliai sekmadienio brunch’ui.

M.: Lithuanian style.

A.: Aš lieku prie blynų.

M.: Eisim mes į miestą valgyt. Aš jaučiu.

A.: Balandėlių? Tada mums reikės susirasti valgyklą. Pažiūrėk, ar Užkalnis kokioj nesilankė.

M.: Po 10 metų, kai skaitysim šitą nesibaigiantį pokalbį, klausim viena kitos – ir ką mes rūkėm? Istorija kartojasi.

A.: Remiantis tuo, kad mes jau rūkėm prieš 10 metų, turėsim daryti kitokią prielaidą. Klausim – ir ką mes uostėm?

You just can’t make this stuff up. Vadinasi, virtuviniai penktadieniai.

Say Something