Love Letter #1

08:52

Trečiadienis. Jau trys savaitės kaip lyja, o vakar instagram’o feed’e radau bent 3 rudeninių lapų nuotraukas su #autumnishere. And so it is. Pirmadienį nusprendžiu, kad trečiadienį nedirbsiu. Vadovei per kasmėnesinį pasimatymą paaiškinu, kad sėdėsiu kavinėj, skaitysiu knygą, gersiu kavą ir galvosiu apie visus tuos šią akimirką dirbančius žmones. Pirmą dalį galėtum daryti ir savaitgalį, bet džiaugsmas kažkoks ne toks. Ji oficialiai patvirtina mano planą. Sako – gaila, kad nebuvau sugalvojusi taip išnaudoti savo mamadienių. She’s perfect.

Vistiek keliuosi 5:30. I’m so cool, I know. Po ryto ritualų, kurių nepasakosiu, nes užtenka, kad pasigyriau, jog keliuosi 5:30, niekur neinu. Sėdžiu ant sofos ir žiūriu į katę, miegančią ant lagamino (so cat of you, cat), kurį brolis pasiskolino, nes su savo 9 draugais šventė bendro chat’o dešimtmetį Turkijoj. Aš tuo tarpu tik šiais metais nusprendžiau švęsti savo gimtadienį. Man vis dar daro įspūdį abu faktai. Nusiunčiu jam katės ant lagamino nuotrauką. Sako – aš specialiai taip padėjau, kad Semas galėtų miegoti. So brother of you, brother. Iš meilės noriu suvalgyt abu.

Tada pasiimu Amy Schumer ir jos The girl with the lower back tattoo. Jaučiu, kad tai bus viena mėgstamiausių mano knygų apie gyvenimą. Po valandos prisimenu, kad Evelinai, kuri ir padovanojo man tą knygą (nes žinojo, kaip mėgstu Amy), kartu su rankų kremu (nes žinojo, kad kaip tik baigėsi), muiliuku su Alisa ant pakuotės (nes prisiminė istoriją, kai per darbo pokalbį tos pačios perfect vadovės paklausta, koks animacinio filmuko herojus būčiau, atsakiau, kad Mikė Pūkuotukas per brūkšnelį Alisa stebuklų šalyje) ir atvirute su Frida (nes prisiminė, kad ir jai kažkokią jos mintį buvau užrašiusi), esu skolinga istoriją. Istoriją, apie tai, kaip ruošiausi jos vestuvių dekoravimui (taip, aš dar ir vestuvių dekoratorė). Ir kurią galėtų įsiklijuoti į savo vestuvių albumą.

Tai po metų here I am. Ir vis dar nežinau, ar tai yra istorija tinkama vestuvių albumui. Tiesą sakant, maniau, kad prisidengusi taip ir neatėjusiu įkvėpimu, pasiliksiu ją sau ir keletui žmonių, kurie buvo tos nakties pasiruošimo dalyviai. Nesakau, kad nesiruošėm iki tol. Ruošėmės – pusę metų sėdėjom, galvojom, važinėjom, neradom, galvojom iš naujo, maloniai gėrėm kavą, nemaloniai aptarinėjom tuos, kurie jaukė mūsų planus. Ir čia tik maža mano dalis, paprasti papuošimai. Literally – gėlytės. Nežinau, kaip ji suorganizavo v-i-s-k-ą. You are superwoman, E.

Aš, žinoma, kaip didžioji planuotoja, maniau, kad, viską, ką reikia pabaigti, pabaigsiu ir dieną prieš. Kad būtų šviežia – toks buvo mano argumentas. Bet kai niekada nesi lyginęs ir lankstęs 40 servetėlių, pripažinkim – negali būti labai objektyvus vertintojas. Po pietų mano 30 kvadratų buvo pilni popieriaus skiaučių, raištelių, jais žaidžiančio katino, žemių, augaliukų, indų, medžiagų, tušinukų ir panikos. Panikos, kad now I’m screwed. And I will screw up t-h-e day. Žodžiu, major break down. Evelinai panikuoti negalėjau. Ji – nuotaka, o aš turiu nuovoką, todėl panikavau kitiems. Taip vakare mano panikos kambary atsirado Milda. Beveik 20 metų draugystės patirtis bei mama siuvėja buvo tai, ko man reikėjo – I know how to deal with your shit emocinė parama ir geri smulkiosios motorikos genai raišiojimui, karpymui ir lyginimui. Iškart palengvėjo. Net pradėjau norėti valgyti. Ir čia pasirodė Inga, my partner in crime, ką supratau, kai po įtaraus pirmo mėnesio dirbant kartu, pamačiau, kad abi juokiamės ir vartom akis dėl tų pačių dalykų. Ir tai, kad ji su maistu (aut. past. eklerais ir spurgom) bei dviem šampano buteliais, kurie buvo kinematografiškai vienas po kito ištraukti kaip toje Sex and the City serijoje, kai Samanta atskrenda į Kerės spintos reviziją, atsirado ant mano slenksčio, buvo dar vienas įrodymas, kad this thing is real.

Ir darbas tapo vakarėliu. Ir buvo work hard, party hard. Tik darėm viską ne iš eilės, bet vienu metu. Nes mes moterys ir mes galim. Atsimenu, kaip sėdžiu ant žemės, klijuoju vėliavėles, kurios rytoj sakys together with married ir mes skambinam užsakinėti picos. Picos neatveža, Inga bando kaunietiškai piktai klausti whatahell, bet kai esi išgėręs butelį šampano, neskambi labai užtikrintai. Kaip paaiškėja iš vėliau rastų išplaukusių nuotraukų telefonuose – toliau valgom spurgas ir juokiamės. Daug. Ir tai jau nebėra panikos kambarys. Ir čia tikrai ne dėl šampano.

Kažkokiu būdu viską pabaigėm. Sakykim laiku, nes dar ne vestuvės. Nueinu miegoti 3-ą, užmiegu 4-ą, keliuosi 6-ą, nes 7-ą turiu būti Antakalnyje pas visažistę. Atrodau jau kaip iš Antakalnio, tik to kito, liūdnesnio, todėl visais būdais bandau išvengti akių kontakto su taksistu, pasakojančiu man savo naktinės pamainos istoriją. Aš tuo tarpu prasukinėju savąją. Ir galvoju. Good god, woman. Koks suaugęs, atsakingas, beveik 30 metų nugyvenęs žmogus galėtų padaryti tiek kvailų sprendimų vienoj vietoj. Yep, that would be me. Old silly messy me.

Ir nors viskas baigėsi ilgai ir laimingai, tai nėra picture perfect istorija vestuvių albumui. Nes aš nesu. Ir niekas nėra. Bet man tai buvo istorija apie meilę. Apie tai, kad kai myli, visada pasirodai. Lygiai taip, kaip jos pasirodė mano 30-yje kvadratų panikos. Lygiai taip, kaip pasirodžiau aš ir būčiau puošusi tas vestuves net su abiem sulūžusiom kojom. Kaip išmintis sako – ir prie grikių, ir prie šampano, ir Pilaitėj, ir prie Komo.

Ir šiaip, kai pagalvoji – who needs picture perfect, if  there‘s no story worth telling behind.

0 Comment

Say Something