22:23 

Savo niekada nenešiotą paltą išsivedžiau į balkoną. Supažindinau su oru, apipūčiau dūmais. Lygiai du kartus paklausiau Erykah’os Other side of the game. Pažiūrėjau į viską iš aukšto ir iš tolo. Ir šiek tiek per miglą, nes namų akiniai yra koks dešimt metų atgal.

Ir tas 12 minučių galvojau apie drąsą. Aš nesu drąsus žmogus. Mano drąsa dažniausiai užtrunka. Gali užtrukti, tarkim, 10 metų. Ir, pavyzdžiui, aš vis dar negalėčiau sėdėti bare viena. Ir net nemėgstu laukti viena, todėl dažniausiai vėluoju. Nors čia gal ir nevisai apie drąsą.

Bet, kai šeštadienio vakarą sutikom tokį drąsųjį, kuris sėdėjo vienas, tada subtiliai jau sėdėjo prie mūsų, tada taip pat subtiliai jau kalbėjosi su mumis, kol mes tuo tarpu dar bandėm kalbėtis tarpusavyje, supratau, kad čia gal mano atsakymas. Tai tam savo atsakymui uždaviau klausimą. Nepakartosiu tiksliai, nes šeštadienio vakaro dalykai nepadeda atminčiai, bet jo atsakyme buvo kažkas apie tai, kad dabar gi nežinotume vieni kitų vardų ir nebūtume pasikalbėję, kaip gi čia žmonės eina vieni į barą. Žodžiu, prarasi ar atrasi, tik tavo prirašomo priešdėlio klausimas. Fine. Gal dar po 10 metų pabandysiu.

Nes būna, kad drąsos užtrunka ir ilgiau. Kokius 30 arba dar plius tiek. Ir kai tada, visą laiką daręs vienaip, nusprendi padaryti visiškai kitaip. Kažką, ko iš tavęs niekas nesitiki. Kažką pasakyti, kažkur ateiti, iš kažkur išeiti, kažką pradėti ar kažką pabaigti. Now that is something. Not even courage. Guts.

Ir galvoju. Matyt, niekada ne per vėlu būti drąsiam. Bet gal niekada ir ne per anksti.