13:14

Aš, kaip gyvenimo produktas, turiu šūkį.

Aistė – she keeps suprising herself. Vizualiniame sprendime – primerktos akys ir šelmiška šypsenėlė. Na, žinot, apie ką aš (:smirk:).

Bet tai, kad išėjau iš darbo į vasarą, o tada į tuos 800 km manęs visai nenustebino. Nežinau, ar ką galėjo nustebinti. Buvo sakančių – o, kokia drąsi, bet man vis dar drąsiau atrodo auginti vaiką. Sprendimas buvo racionalus ir paskaičiuotas. Ne pinigais, aišku. Tiesiog jaučiau, kad neturiu kito kelio. Literally.

Visgi, kitaip nei galėtum tikėtis iš “susitvarkyk gyvenimą per 3 dienas Nidoje” merginos – šįkart neturėjau tikslo nušvisti. Neplanavau išspręsti gyvenimo, sugalvoti startup’o ar grįžus išsikraustyti į vienkiemį kepti sourdough duonos. Lūkesčių kartelė šiai kelionei buvo tikrai žema, o aš buvau dar žemiau, nes boy oh boy, buvo, švelniai tariant, įdomūs metai. Būčiau laimėjus „žemyn žemę“, jei toks žaidimas egzistuotų.

Tai iš šio dugno, per Velykas, sėdėdama ant balto odinio fotelio su išskleidžiamu pakoju (how you doin‘, fancy living) savo gimtajame Ras Vegas‘e nusipirkau bilietą į Barseloną. Tada traukinio bilietą į Pamploną. Tada susikroviau 8 kg kuprinę 794 km kelionei pėsčiomis iki vandenyno. Tada autobuso bilietą į Porto, o tada – į Lisaboną. Iš viso suplanavau 41 dieną kelyje. Iš vienos vietos į kitą. Viena. Kas, kaip paaiškėjo per porą dramatiškų birželio savaitgalių, man nei lengva, nei malonu. Ir, kaip paskui paaiškėjo kelyje, yra sąlyginis terminas, kai kalbame apie Camino.

Nes nežinau, ar kada jaučiausi tokia rami, saugi ir mylima kaip tą 41 dieną.

Na, gal neskaitant pirmos dienos Barselonoje, kuri pasitiko lietumi (3 dienas iš 4), buvau pavargusi, alkana ir galvojau – ką aš čia (keiksmažodis) veikiu. Jei gera pradžia pusė darbo, tai manęs laukė nekokia ateitis. Norėjau namo, ant sofos, todėl nuėjau į McDonald’ą. Pasaulinis restoranų tinklas ir jo visur vienodai nebetraškios salotos buvo arčiausiai namų, ką tuo metu galėjau gauti. Pažįstama. Saugu. Visai kaip gyvenime, kai lieki ne prie paties sveikiausio sau pasirinkimo, nes tai tiesiog. Namai.

Ir gal net ne pačias pirmas dienas kelyje. Pirmųjų trijų nė neatsimenu. Mane lenkė tik dviratininkai ir top atletai, panašu, planavę kelią ne eiti, o bėgti. O aš lenkiau ir smerkiau visų sustojusiųjų lėtai gurkšnojamas kavas. Ir kai visa tokia pirmūnė pasiekdavau miestelį, kuriame 50 gyventojų, bažnyčia ir 2 barai, kurie tuo pačiu yra dar ir parduotuvės, susidurdavau su 8 valandomis dyko buvimo. Arba kaip Paolo Camino pataisytų – buvimo čia ir dabar. Nes toliau jau nebeisi, atgal nebegrįši. Tau nereikia niekur, niekuo ir niekam būti. Ir šitame čia ir dabar taip nieko nevyksta, kad net nėra ką praleisti. Nebent vieną kitą genamų karvių bandą.

Jau skambu kaip nušvitusi, right? Wrong. Bet pradėjau galvoti, kad gyvenime darom lygiai tą patį. Kažkur vis bėgam, nesidairom, nesustojam, kai norisi, nes gražu, nesustojam, kai reikia, nes dar gi neįveikėm visos distancijos. Užsiklijuojam 2, tada 3, o vėliau 5 pūsles, pasikankinam su naktį prabundančiu kulno uždegimo skausmu (yep, that exists), nuryjam tabletę ir vėl išeinam. Dar 10 km, o tada jau galėsiu. Eiti lėčiau, atsimerkti plačiau, išklausyti atidžiau. Bėda ta, kad nieko tu negalėsi. Nes tai, kad laiko nesustabdysi ir neatsuksi atgal, jau yra liaudies apdainuota išmintis.

Lygiai taip, kaip išmintis, kad kelionė – svarbiau nei jos tikslas, yra užrašyta visose gyvenimo budų knygose, ir, neabejoju, paminėta kur nors Šventinio Bankucheno raštuose. Nei Santiago de Komposteloje, prie visų laukiamos katedros, nei Fisteroje, prie vandenyno, kur buvo mano 29-oji ir paskutinė Camino diena, staiga nenušvitau ir netapau #happy. Kas akivaizdžiai įrodo faktą (logiškai ir skaičiais mąstantys žmonės trumpam atsitraukite nuo ekrano), kad ne finišas, o kelias iki jo ir yra tavo laimė. Ir jei tame kelyje šliauži žemiau žemės tikėdamasis, kad nušvisi finale – not gonna happen, mate, arba kaip išsilavinęs lietuvis pasakytų – baikit, nemanau.

Tai su tokia kasdienybės, o ne praeities traumų ar ateities nerimų analize, pagal visas geriausias psichoterapijos praktikas, artėjau prie esmės. Per kasdienius espresso sustojimus. Per 5 minučių ir 30 kilometrų pokalbius. Per pagaliau išmoktus Marso kanjonus. Per nugulėtas kalnų pieveles. Per visas buitines magijas, kai net neklausiau, ar tai atsitiktinumas. Nes kai 33 km eini per nemėgstamas lygumas su mintimi, kad negi negalėjai sau ramiai kepti obuolių pyrago namuose, paskui jį gauni vakarienei arba paskutinę dieną ant žodžių keliu taurę už tave, drauge tolimojoje ekrano pusėje, ponas mano ekrano pusėje, hostelio virtuvėje pastumia vyno stiklinę su žvilgsniu pakelk ir tu, nelieka nieko kito tik – baikit, nemanau. Camino provides, they say. And boy, it did.

Su kiekvienu hola ir buen camino, kurio tau linki ne tik piligrimai, bet ir visi sutikti – ar tai būtų Jose jojantis per laukus kaip geriausioj telenoveloj, ar rimto veido senjoras pilnu kostiumu einantis į mišias, ar gauja vaikų spardančių kamuolį – aš pildžiausi ir rimau. Ir tada supratau, kas čia per magija. Kad su kiekvienu pasisveikinimu, šyptelėjimu, linktelėjimu, esi pamatomas. Patvirtinamas. Kad tu esi, tu egzistuoji. Tu – ne vienas ir ne atskiras.

Nes to see and to be seen is to love and to be loved.

Ar čia jau nušvitau? Galbūt. Ar dabar mano kaimynai mano, kad esu ta išprotėjusi pana iš 8 aukšto, kuri visuomet atkakliai sveikinasi, nors 9 iš 10 atvejų negauna atsako? Galbūt. Bet jei ne save, tai gal bent jau juos nustebinsiu.

O vakar radau ir antrą savo šūkį – I am better on paper. Skamba dviprasmiškai, žinau. Todėl man ir patinka. Apie daug ką man pirmiausia lengviau parašyti. O ir ant popieriaus aš geresnė nei ta, kurią susitiktumėte gatvėje. Išmintingesnė, šmaikštesnė, nuoseklesnė, įdomesnė. Todėl netikėkite viskuo, ką skaitote. Gali būti, kad rašau geriau nei yra iš tikrųjų.

Eikit ir pamatykit patys. Visomis prasmėmis.

Buen camino amigos y adios 2019.