13:14
Aš, kaip gyvenimo produktas, turiu šūkį.
Aistė – she keeps suprising herself. Vizualiniame sprendime – primerktos akys ir šelmiška šypsenėlė. Na, žinot, apie ką aš (:smirk:).
Bet tai, kad išėjau iš darbo į vasarą, o tada į tuos 800 km manęs visai nenustebino. Nežinau, ar ką galėjo nustebinti. Buvo sakančių – o, kokia drąsi, bet man vis dar drąsiau atrodo auginti vaiką. Sprendimas buvo racionalus ir paskaičiuotas. Ne pinigais, aišku. Tiesiog jaučiau, kad neturiu kito kelio. Literally.
13:57
Nidoje per gyvenimą esu buvusi kokius keturis kartus. Vieną – su klase, nes ekskursija. Antrą – su draugais, nes geras vakarėlis. Trečią su tais pačiais ir kitais draugais, nes 30-as gimtadienis (o, simbolizme). Ir ketvirtą – su savimi. Nes ir baisu, ir romantika.
08:52
Trečiadienis. Jau trys savaitės kaip lyja, o vakar instagram’o feed’e radau bent 3 rudeninių lapų nuotraukas su #autumnishere. And so it is. Pirmadienį nusprendžiu, kad trečiadienį nedirbsiu. Vadovei per kasmėnesinį pasimatymą paaiškinu, kad sėdėsiu kavinėj, skaitysiu knygą, gersiu kavą ir galvosiu apie visus tuos šią akimirką dirbančius žmones. Pirmą dalį galėtum daryti ir savaitgalį, bet džiaugsmas kažkoks ne toks. Ji oficialiai patvirtina mano planą. Sako – gaila, kad nebuvau sugalvojusi taip išnaudoti savo mamadienių. She’s perfect.
19:27
Jis žvelgė į ją lyg tyrinėdamas paslaptį.
Galite klausti, jei ko nesuprantate, pasakė jam jaunoji Nuotaka.
Būna – skaitai knygą, būna – ji tave. Būna, pagalvoji, kad jei kokiam kitam gyvenime reikėtų rašyti savo biografiją, skristum pas Alessandro ir maldautum malonės.
Per l’amor del cielo, ar kaip ten. Net išmokčiau itališkai.
16:00
Pirmadienis. Rožytė sėdi Amatininkuose ir geria alų. Life coach, ne kitaip.
18:03
Aistė sužino, kad natiurmortas angliškai yra still life. Galvoja, kad gyvenimas yra gražus, ne kitaip.
23:20
Penktadienis. 200 kilometrų nuo Vilniaus, Ras Vegas. Pavadinimas stiprus, nors per 18 metų gyvenimo čia taip ir neradau jam pagrindimo. I’m just not this party girl. Žodžiu, neturiu, ką veikt. Paskaitau geležinę lapę #kąveikt. Pasižiūriu, kad labai daug nuveikta.
Randu draugę per dešimtmečius jau pripratusią prie mano išpuolių. Kalbamės.
22:23
Savo niekada nenešiotą paltą išsivedžiau į balkoną. Supažindinau su oru, apipūčiau dūmais. Lygiai du kartus paklausiau Erykah’os Other side of the game. Pažiūrėjau į viską iš aukšto ir iš tolo. Ir šiek tiek per miglą, nes namų akiniai yra koks dešimt metų atgal.
Ir tas 12 minučių galvojau apie drąsą. Aš nesu drąsus žmogus. Mano drąsa dažniausiai užtrunka. Gali užtrukti, tarkim, 10 metų. Ir, pavyzdžiui, aš vis dar negalėčiau sėdėti bare viena. Ir net nemėgstu laukti viena, todėl dažniausiai vėluoju. Nors čia gal ir nevisai apie drąsą.
00:13
Sėdžiu ir renkuosi šriftą pavadinimui. Po 40 minučių beveik visų kategorijų peržiūrėjimo, aišku, lieku prie pirmojo oh this is it. Ir aišku, dar 10 minučių sėdžiu ir tikrinu visus likusius. Kaip geras psichologas, iš karto pasianalizuoju, kad gal ir gyvenime taip darau – gyvenu su klausimu, what if there’s something better.
Ir pamatau to oh this is it šrifto kategorijų pavadinimus – Fancy, o tada – Oldschool. Tai ne. Nieko geriau nėra. Bent jau remiantis visais mane lydinčiais karalienių, ponių, madam, lapių ir kitais epitetais.
Todėl užsidedu karūną, apsivynioju lapės uodegą ir sakau Welcome.
To my crazy fancy oldschool mess.